Kaip vystosi kariesas

Nors pastaruoju metu apie kariesą kalbama dažniau nei apie kitas ligas, nedaugelis žmonių tiksliai žino, kas tai yra.

Kiekvieną dieną nuo televizoriaus ekrano jie mus gąsdina ėduonimi. Dabar net vaikas žino, kad madinga dantų pasta ir kramtomoji guma padės apsaugoti dantis nuo šios baisios ligos. Neaišku tik viena, iš kur ši nemaloni liga? Tikrai ir tikrai – „kariozinių monstrų“ gudrybės?

Kas jie – „karioziniai monstrai“?
Nors pastaruoju metu apie kariesą kalbama dažniau nei apie kitas ligas, nedaugelis žmonių tiksliai žino, kas tai yra. Apie ėduonį ir jo atsiradimo priežastis žino tik odontologai, tačiau jie neskuba dalintis savo žiniomis. Mes tiesiog turime žiūrėti reklamas tarp filmų ir naujienų, kuriose paslaptingo pH diagramos, kurios kažkodėl bijo būtent šio ėduonies, lenkiasi ir stebi, kaip žavios moterys baltais chalatais ištepa kiaušinius „Blendamed“. O ką gi turi ėduonis ir kodėl vis tiek skauda dantis?

Žodis „kariesas“, kaip ir daugelis medicininių terminų, kilo iš lotynų kalbos ir reiškia „sunaikinimas“ – liga, kurios metu sunaikinami kietieji danties audiniai, susidaro ertmė arba „skylė“, odontologai vadina kariesu. Atrodytų, kad dantys yra tokie kieti, kad skylę juose galite padaryti tik geležiniu grąžtu. Kaip juose gali atsirasti ertmė? Deja, dantys turi savo slaptų priešų – rūgščių ir bakterijų.

Mūsų dantys pagaminti iš dentino, kurio sudėtis panaši į įprastą kaulą. Viršuje dentino dantį apsaugo emalis – gelsvai balta medžiaga. Jame nėra ląstelių, o svarbiausia – nėra nervų galūnių, todėl valytis dantis ir kramtyti visai neskaudu. Dantų kietumą ir stiprumą suteikia mineralinės druskos, daugiausia kalcio druskos: fosfatai ir karbonatai. Šios druskos impregnuoja dentiną, tačiau daugiausia jų yra dantų emalyje. Dėl tokio standaus neorganinio karkaso danties stiprumas yra artimas ketaus. Dantys išliktų tokie stiprūs, jei augtų ne burnoje, o kažkur ant odos paviršiaus, pavyzdžiui, kaip žuvų žvynai. Žmonės niekada negautų ėduonies, jei ne biocheminiai procesai, vykstantys burnos ertmėje kramtant maistą.

Mokslininkai ilgai stengėsi išspręsti dantų ėduonies priežastį. Pirmąją prielaidą apie šios ligos kaltininką I amžiuje po Kristaus padarė Bucharos gydytojas Avicenna ir romėnų gydytojas Largas Scribonius. Jie pasiūlė, kad dantyse gyventų specialus kirminas, kuris graužia juose skylutes. Tačiau mokslininkai negalėjo įrodyti savo prielaidos. Susmulkinę ir ištyrę daug sergančių dantų, jie niekada nerado kirmino. Arba jis bėga per greitai, arba prielaida yra neteisinga, o danties kirminas neegzistuoja.

Įtikinamesnės ėduonies atsiradimo teorijos atsirado plėtojant mikrobiologiją ir biochemiją jau 20 amžiuje. Įrodyta, kad dėl danties audinių minkštėjimo kaltos rūgštys, kurios reaguoja su mineralinėmis danties druskomis. Vėlesni atradimai parodė, kad mikroorganizmai vaidina svarbų vaidmenį šiame procese. Būna taip.

Kartais pavalgius mažiausi maisto gabalėliai prilimpa prie dantų, ypač dažnai jie pasirodo lipnūs duonos ir saldumynų likučiai. Jei tokia apnaša nebus laiku pašalinta, labai greitai prie maistinio objekto pradės jungtis mažos bakterijos Streptococcus mutans, kurios minta angliavandeniais. Anksčiau manyta, kad tai yra nekenksmingi mikroorganizmai, kurių daugiau ar mažiau gali būti bet kurio sveiko žmogaus seilėse. Tačiau tokių bakterijų apykaita turi savo ypatumą, sugerdama gliukozę, jos mainais išskiria pieno rūgštį. Jei dantų savininkas yra smaližius, be to, jis nemėgsta valytis dantų, tada jo seilėse yra per daug bakterijų. Dėl gyvybinės Streptococcus mutans veiklos seilės tampa rūgštesnės, organinė rūgštis reaguoja su mineralinėmis dantų emalio druskomis, kai kurias druskas pakeičia kitos, emalis praranda mineralus, o kartu ir jų stiprumą.

Dar blogiau, kai daugelis streptokokų gamina rūgštį mažoje danties vietoje, kur įstringa maisto gabaliukai. Rūgštis tampa tokia kaustinė, kad beveik visiškai išstumia druskas iš danties emalio, o šioje vietoje emalis tampa toks minkštas, kad streptokokai patenka į gilesnius danties sluoksnius – į dentiną. Ten, nesant gliukozės, bakterijos keičia savo mitybą, jos pradeda maitintis dentino kolagenu ir toliau išskiria rūgštį. Vykstant šiems procesams, danties audiniai palaipsniui žūva, susidaro ertmė, iki krašto pripildyta bakterijų ir negyvos danties masės. Jei kariesas laiku neišgydomas, galite visiškai prarasti dantį.

Odontologai išskiria keletą ėduonies stadijų. Pirma, ant danties susidaro balta arba tamsi dėmė. Dantis vis dar neskauda, ​​tačiau mineralinių druskų plovimas iš emalio jau prasidėjo. Šiame etape pradinę ligą gali nustatyti tik specialistas, tam yra profilaktiniai tyrimai.

Antrasis etapas – paviršinis ėduonis. Emalis jau pažeistas, o mikrobai ruošiasi įsiveržti į pagrindinę danties dalį, kurią sudaro dentinas. Kariozinio danties savininkas jau jaučia diskomfortą valgydamas labai karštą ar šaltą maistą. Tačiau dėl tokios „nereikšmingos“ priežasties beveik niekas nesikreipia į odontologą. Ir tada ateina kitas etapas – vidutinis ir gilus kariesas.

Streptococcus mutans pradėjo naikinti dentiną, dėl kurio dantyje susidaro kariozinė ertmė, iš pradžių sekli ir laikui bėgant vis gilesnė. Žmogui tampa skausminga kramtyti, be to, iš burnos yra nemalonus kvapas. Jei šioje stadijoje dantis neišgydomas, tada po gilaus ėduonies bus paskutinė ligos stadija – pulpitas. Tai reiškia, kad kariesas pasiekė danties nervą. Paciento galima tik apgailestauti. Jis praryja saujas analgino ir aspirino, nemiega naktimis dėl pragariško danties skausmo. Ir galiausiai jis sukaupia drąsą ir eina pas odontologą, iš danties liko tik labai nedaug.

Dantų ėduonis yra turtingųjų liga
Kariesas visą laiką kankino žmones, tačiau rimtą kovą gydytojai nusprendė pradėti tik pastaraisiais metais. Medicinos statistika tam turėjo svarbų vaidmenį. Pasirodo, kad šiandien pasaulyje kariesą kenčia 99% gyventojų! Ir daugelyje šalių – 100%! Gauti skaičiai šiurpino ne tik odontologus, bet ir jų pacientus.

Įdomu tai, kad likę 1% sveikų žmonių, be retų laimingų, skirtingų tautybių žmonių, yra absoliučiai visi eskimai ir visi Gunzu genties atstovai, gyvenantys pietiniuose Pamyro regionuose. Lyg burtų keliu kariesas juos aplenkia. Galbūt dėl ​​kažkokių priežasčių patogeninis mikrobas neįsišaknijo ant šių žmonių dantų ir, greičiausiai, jie tiesiog niekada nevalgė saldumynų.

Nenuostabu, kad viduramžiais kariesas buvo laikomas gurmaniška liga ir turto ženklu. Sveikais dantimis išsiskyrė tik vargšai ir neturtingi miestiečiai, kurie valgė rupų plebėjų maistą. Visiems likusiems signoriečiams buvo tiesiog nepadoru turėti sveikus dantis, o vargšai draugai, kuriems „nepasisekė“, iš prigimties gavo net baltus dantis, stengėsi šypsotis rečiau. Kilmingi riteriai ir jų kilmingos ponios kvapą iš burnos prislopino kvapniu vandeniu, šypsojosi madingais supuvusiais dantimis ir dažnai lankydavosi pas odontologus. Ačiū Dievui, šios nepatogios mados jau nebėra. Mes visi norime būti sveikų dantų savininkai, o gilumoje mes pavydime eskimų.

5 būdai pabėgti
Ką odontologai gali mums patarti, nelaimingi 99 proc. Visų pirma, pagrindinė prevencija! Galų gale, kaip ir bet kurią kitą ligą, lengviau išvengti karieso nei išgydyti. Pirmasis patarimas – dantų. Kartą per pusmetį, bent kartą per metus, būtinai turite apsilankyti pas odontologą. Bet kokiu atveju, anksčiau ar vėliau mes visi būsime ten, todėl geriau anksčiau ir mažiau prarandant pinigus, nervus ir dantis.

Antrasis patarimas yra dietinis. Karieso bakterijos, didelis smaližius. Norint juos mažiau palepinti, patariama išmintingai vartoti daug angliavandenių turintį maistą. Reikia atsiminti, kad saldumynai, pyragai ir cukrus yra jų mėgstamiausi patiekalai. Bet po vaisių, daržovių, liesos mėsos ir pieno apnašų praktiškai nelieka, mikrobai turės eiti į bado racioną.

Trečias patarimas yra kalcio fluoras. Odontologai įrodė, kad fluoras apsaugo dantis iš išorės, o kalcis suteikia stiprybės iš vidaus. Šios medžiagos patenka į organizmą su vandeniu ir maistu, tačiau dažnai to nepakanka. Taigi, tik tuo atveju turėtumėte apsirūpinti kalcio tablečių ir dantų pastos su fluoru ir kalciu paketu. O atsibodusios reklamos su kiaušiniais prasmė verčiasi tuo, kad po tokios pastos rūgštis net neveikia kiaušinio lukšto. Todėl jis gali lengvai apsaugoti mūsų dantis nuo mineralų plovimo.

Ketvirtasis patarimas yra dantims. Pavalgę galite naudoti kramtomąją gumą, geriausia be cukraus. Gali būti, kad jis ištraukia plombas, tačiau gana gerai surinks į dantis įstrigusias maisto likučius, o jei jums labai pasiseks, tai normalizuos seilių pH. Beje, mistinis pH yra rūgštingumas. Jei pH vertė yra maža – turime rūgšties, vidutinio vandens, daug šarmų. Kariozinės bakterijos rūgština seiles, grasindamos dantų stiprumui, o kramtoma guma specialiais cheminiais priedais atstato pH.

Paskutinis patarimas – valytis dantis, taip pat plauti reikia rytais ir vakarais. Dar geriau, jei tai pavyksta padaryti po kiekvieno valgio. Dantų pastos ir šepetėlio pagalba pašalinamos apnašos, sunaikinamos bakterijos, sustiprinamas emalis ir masažuojamos dantenos.

Paradoksalu, bet dantų valymo priemonės egzistavo senovėje. Pirmąją tokią kompoziciją išrado senovės romėnai, daug dėmesio skyrę burnos higienai. Ši pudra mažai kuo buvo panaši į šiuolaikines dantų pudras ir pastas. Jame buvo rožių žiedlapiai, riešutas ir miros, o miltelių pagrindas buvo susmulkinti lukštai ir gyvūnų kaulai, sumaišyti su medumi. Dažnai į tokio produkto sudėtį buvo dedama natrio karbonato. Tikriausiai romėnai pirmieji spėjo apie jo balinimo savybes. Į arabų kultūrą

Žnyplės ar rupūžė?
Ankstyviausias išlikęs dantų šalinimo paminėjimas datuojamas VI amžiuje prieš mūsų erą. Šis sudėtingas procesas pirmą kartą buvo aprašytas senovės Indijos traktate „Ajurveda“. Norėdami pašalinti dantis, senovės gydytojai naudojo specialias žnyples, o norint neišgąsdinti pacientų, įkandama žnyplių dalis buvo padaryta gyvūno, dažniausiai katės, veido pavidalu.

Senovės Kinijoje dantų šalinimas buvo dar kūrybiškesnis. Arsenas arba vietinės žalios varlės riebalai anksčiau buvo dedami ant sergančio danties, kad dantis palaipsniui apmirtų ir atsilaisvintų, o po to dantis taip pat buvo ištrauktas žnyplių pagalba.

Tačiau Senovės Japonijoje dantys buvo traukiami plikomis rankomis, tačiau dėl patogumo dantį atlaisvindavo, specialiu plaktuku bakstelėdami ant danties. Senovės skitai taip pat nesitempė gydyti dantis, bet pablogėjus juos pašalino. Tai liudija piešiniai ant vazų, kuriuos archeologai rado skitų palaidojimuose IV a.

Net graikų ir romėnų gydytojai nevengė naudoti žnyplių ir veltui išsitraukė dantis. Pavyzdžiui, didysis Aristotelis šiam tikslui ypač rekomendavo bronzines žnyples. Tačiau romėnų mokslininkas Corneliusas Celsusas, gyvenęs I amžiuje po Kristaus, nepatarė skubėti pašalinti sergančių dantų. Jis privertė pacientus skalauti dantis specialiais užpilais ir fumigavo juos smilkalais. Jei pacientas nesijautė geriau, tada Celsus pašalino ir blogus dantis, tačiau progresyvesniu būdu nei jo amžininkai. Jis užpylė karieso ertmę siūlais arba užpylė švinu, perpjovė dantenas, atlaisvino dantį ir tik tada paėmė žnyplę į rankas. Visos šios priemonės padėjo greičiau ištraukti dantį ir nebijoti, kad procedūros metu jis sulūš.

Amžiams bėgant, gydytojai toliau traukė dantis, o jų žnyplės-odontologai vis labiau tobulėjo. Senovės replių minkštus metalus X amžiuje po Kristaus pakeitė sukietėjęs plienas. Ir šiandien tokių žnyplių palikuonis galima rasti bet kurio odontologo darbalaukyje.

Tačiau ne visi senovės aeskulapai stengėsi pašalinti sergančius dantis. Pavyzdžiui, senovės Egipte tai nebuvo priimta. Kariesas buvo gydomas pastomis ir plekšnojimu. Tai liudija archeologų rastos dantytos faraonų mumijos ir iki šių dienų išsaugoti papirusai su vaistų nuo ėduonies receptais.

Vaistų nuo sergančių dantų ieškojo ne tik egiptiečiai. Arabai, romėnai ir graikai taip pat bandė rasti panacėją nuo dantų ėduonies. Celsus rekomendavo vaistažolių košeles, įkvėpimus ir net vidurius. „Avicenna“ laikė geriausia priemone nuo ėduonies, kad pacientą fumiguotų garuojančiu svogūnų, vištos ir ožkos riebalų mišiniu. Tačiau Plinijus Vyresnysis išsiskyrė labiau nei kiti. Jo dantų skausmo receptas nuskambėjo taip: „naktį, kai ateina pilnatis, pagauk rupūžę, spjauk į burną ir pasakyk gydančių žodžių“. Ką tiksliai reikia pasakyti rupūžei, istorija nutyli, galbūt kažkas panašaus į „paimk mano skausmą“ arba „nuo skausmo pelės, nuo skausmo varlės, nuo tokio ir tokio skausmo patricijaus“. Vargu ar dantis atsigavo po magiško ritualo, tačiau daugelis piliečių vis dar tiki tokiu gydymu.

Blogesnis receptas Plinijus yra nuostabi liaudies priemonė nuo ėduonies: „pririškite česnako skiltelę prie riešo ant rankos, esančios priešais skaudantį dantį, ir, kad poveikis būtų visiškas, įkiškite nulupto česnako skiltelę į ausis. Arba „norėdami atsikratyti danties skausmo, virkite slieką vyne ir gautą vaistą naudokite kaip ausų lašus“.

Pažangiausias karieso dantų gydymo metodas – plombavimas taip pat atsirado iš senovės. Pasirodo, kad prieš aštuonis tūkstančius metų buvo išgręžtos kariozinės ertmės. Archeologinių kasinėjimų metu šiuolaikinio Pakistano teritorijoje mokslininkai atrado senovės žmogaus kaukolę, kurios dantyje buvo lygi skylė, kurią galima padaryti tik gręžtuvu. Šis atradimas apvertė visas mokslininkų idėjas aukštyn kojomis. Juk anksčiau buvo manoma, kad pirmasis gydytojas, pašalinęs ėduonį nuo danties, buvo senovės Romos chirurgas Arhigenas, imperatoriaus Trajano gydytojas, kuris medicininiais tikslais pradūrė paciento dantį panašiai kaip rankinis grąžtas.

Puikaus romėno patirtis buvo greitai pamiršta. Tik XV amžiuje Boligeno profesorius Giovani Arcolani sėkmingai pakartojo Archigen eksperimentą ir pirmasis sudegino kariozinę ertmę, užpildydamas ją auksu. Tai buvo tikras proveržis odontologijoje, dabar nebereikia pašalinti sergančių dantų. Pamažu odontologo praktika tapo būtina. Ankstyviausi dantų grąžtai buvo valdomi rankomis, o po kelių šimtmečių juos pakeitė grąžtai. Pirmąjį tokį įrenginį jau XVIII amžiuje suprojektavo prancūzų odontologas Pierre’as Fochardas. Modelis ilgą laiką buvo tobulinamas, o 20 amžiaus pradžioje šias mechanines monstras pakeitė elegantiški grąžtai, kurie dirba su elektra.

Šaltiniai:

• Verweij JP., Mensink G. [Surgical uprighting of partially impacted second molars]. // Ned Tijdschr Tandheelkd – 2021 – Vol128 – N3 – p.161-166; PMID:33734222
• Foo LH., Balan P., Pang LM., Laine ML., Seneviratne CJ. Role of the oral microbiome, metabolic pathways, and novel diagnostic tools in intra-oral halitosis: a comprehensive update. // Crit Rev Microbiol – 2021 – Vol – NNULL – p.1-17; PMID:33653206
• Benahmed AG., Gasmi A., Dadar M., Arshad M., Bjørklund G. The Role of Sugar-Rich Diet and Salivary Proteins in Dental Plaque Formation and Oral Health. // J Oral Biosci – 2021 – Vol – NNULL – p.; PMID:33497842
• Jamal Abbas M., Khairi Al-Hadithi H., Abdul-Kareem Mahmood M., Mueen Hussein H. Comparison of Some Salivary Characteristics in Iraqi Children with Early Childhood Caries (ECC) and Children without Early Childhood Caries. // Clin Cosmet Investig Dent – 2020 – Vol12 – NNULL – p.541-550; PMID:33235513
• Palmier NR., Migliorati CA., Prado-Ribeiro AC., de Oliveira MCQ., Vechiato Filho AJ., de Goes MF., Brandão TB., Lopes MA., Santos-Silva AR. Radiation-related caries: current diagnostic, prognostic, and management paradigms. // Oral Surg Oral Med Oral Pathol Oral Radiol – 2020 – Vol130 – N1 – p.52-62; PMID:32444333
• Johnsen DC., Flick K., Butali A., Cunningham-Ford MA., Holloway JA., Mahrous A., Marchini L., Clancy JM. Two critical thinking models-probing questions and conceptualization-adding 4 skillsets to the teacher’s armamentarium. // J Dent Educ – 2020 – Vol84 – N7 – p.733-741; PMID:32421870
• Miller DB. A new protocol and standard of care for managing open crown margins. // Gen Dent – 2019 – Vol67 – N2 – p.19-22; PMID:30875302
• Dzidic M., Collado MC., Abrahamsson T., Artacho A., Stensson M., Jenmalm MC., Mira A. Oral microbiome development during childhood: an ecological succession influenced by postnatal factors and associated with tooth decay. // ISME J – 2018 – Vol12 – N9 – p.2292-2306; PMID:29899505
• Matsuura T., Sugimoto K., Kawata-Matsuura VKS., Yanagiguchi K., Yamada S., Hayashi Y. Cell migration capability of vascular endothelial growth factor into the root apex of a root canal model in vivo. // J Oral Sci – 2018 – Vol60 – N4 – p.634-637; PMID:29848890
• Taboada-Aranza O., Rodríguez-Nieto K. Prevalence of plaque and dental decay in the first permanent molar in a school population of south Mexico City. // Bol Med Hosp Infant Mex – 2018 – Vol75 – N2 – p.113-118; PMID:29658951